multiple sklerose produktbanner 2020

Kas yra išsėtinė sklerozė?

Lig šiol mūsų įprastinė mokyklų medicina buvo suklasifikuota pagal organus, kurie išsidėstę daugmaž šalia vienas kito. Germanische Heilkunde® vienintelis prasmingas skirstymas – ir jis apima visą mediciną – yra į evoliucinę istoriją orientuotas skirstymas pagal priklausymą gemaliniams lapeliams. Su gemaliniais lapeliais susieti konfliktai turi ir su gemaliniais lapeliais susietas smegenų reles, konfliktų atveju – vad. Hamerio židinius (HH), turi su gemaliniais lapeliais susietus jų liečiamus organus ir turi su gemaliniais lapeliais susietas histologines formacijas.

Visose ląstelėse arba organuose, išsivysčiusi(u)ose iš išorinio gemalinio lapelio (ektodermos), aktyvaus konflikto fazėje yra stebimas ląstelių sumažėjimas (nekrozės, opos) arba, vad. vėžiui ekvivalenčių susirgimų atveju, tik funkcinis sutrikimas arba funkcijos netekimas, pvz., paralyžius.

Jie vadinami vėžiui ekvivalenčiais susirgimais todėl, kad aktyvaus konflikto fazėje nėra vėžinių tumorų ar nekrozių. Tai diabetas, gliukagono nepakankamumas, regos bei klausos sutrikimai ir taip pat motorinis paralyžius.

Raumenų atrofija

Motorinių konfliktų atveju susiduriame su tam tikru apibrėžimo sunkumu, nes čia, viena vertus, matome tik funkcijos praradimą, kaip motorinį paralyžių, tačiau atsakomajame organe, raumenyje, kuris savaime priklauso viduriniam gemaliniam lapeliui, kartu nustatome vad. raumens atrofiją.

grafikas raumenys
Raumenys

Anksčiau tai įsivaizdavome taip, kad raumuo nebėra inervuotas ir todėl atrofuojasi. Tačiau gali būti ir taip, kad tai yra persiklojantis procesas, kuris – kadangi liečia išorinį gemalinį lapelį – yra vėžio ekvivalentas, t. y. sukelia tik funkcijos praradimą. Bet tuo pačiu metu raumuo priklauso ir viduriniam gemaliniam lapeliui ir priklauso smegenų baltosios medžiagos srities valdomam tipui, kurio aktyvaus konflikto fazėje formuojasi nekrozės. Kitaip tariant, nyksta raumens skaidulos, o būtent tai ir vadiname raumens atrofija. Šį persiklojantį procesą matome ir moters krūtyje, kur pieno latakų opinės karcinomos griežtai išsidėsto kartu su smegenėlių valdomomis pieno liaukomis kairėje ir dešinėje krūtyje.

Todėl mums nenuostabu, kad persiklojančią sistemą matome ir tarp kortikalinio motorinio paralyžiaus, kurį turime priskirti išoriniam gemaliniam lapeliui, bei vad. raumens atrofijos, kurią turime priskirti viduriniam gemaliniam lapeliui, valdomam didžiųjų smegenų baltosios medžiagos.

Šis susijungimas į porą, arba galbūt jį dar galėtume pavadinti kompleksiniu vyksmu, iš tiesų buvo pagrindas „išsėtinės sklerozės“ neteisingai diagnozei, kurios „demielinizacijos židiniai“ dažnai paliesdavo susijusias raumenų grupes ir susijusias skeleto dalis, kuriuos mes klaidingai laikėme motorinių ir sensorinių paralyžių priežastimi.

Jau seniai mokėjome motorinei ir sensorinei žievei priskirti konkrečius organus arba organų inervacijas. Taip pat žinojome ir apie odos jautrumą ir jo valdymo reles didžiųjų smegenų abiejų pusrutulių sensorinėje žievėje. Deja, šias žinias keistai ir vėl praradome, nes neurologai išsėtinės sklerozės dėl nesuprantamų priežasčių visada ieškojo baltosios medžiagos srityje, kur rasdavo šiuos smegenų KT arba NMR atvaizduotus „demielinizacijos židinius“ bei šias mažas plokšteles arba glijos sankaupas ir laikė jas vadinamosios IS priežastimi. Žinoma, tai buvo klaida.

Tiesa yra ta, kad pacientai, kuriems yra motorinis paralyžius, dažnai dėl šio paralyžiaus patiria ir savivertės smukimus (organo lygmeniu: kaulų osteolizes). Kai jie pagaliau su savo paralyžiumi susitaiko ir vėl pašalina arba kompensuoja savo savivertės smukimo konfliktą, tuomet kaip šios kaulų relės likutis baltosios medžiagos srityje randami šie glijos židinėliai.

Taigi galime tvirtinti, kad tokia prasme, kaip manėme, IS niekada neegzistavo. Todėl Germanische Heilkunde® šiandien kalbame ne apie išsėtinę sklerozę, o apie motorinius arba sensorinius paralyžius, kuriuos galime tiksliai priskirti homunkului motorinėje ir sensorinėje žievėje.

Konflikto turinys visada yra negalėjimo pabėgti arba negalėjimo eiti kartu (kojos), negalėjimo atsiginti arba negalėjimo sulaikyti/išlaikyti (rankos), negalėjimo išvengti (nugaros ir pečių raumenys) arba patekimo į padėtį be išeities (kojos) konfliktas.

Aktyvaus konflikto fazėje, pradedant nuo DHS ir priklausomai nuo konflikto intensyvumo, motorinis paralyžius didėja. Iš motorinės žievės išeina vis mažiau arba neišeina visai jokių impulsų skersaruožiams raumenims. Gali būti paliesti pavieniai raumenys, raumenų grupės arba visos galūnės. Tačiau paralyžius yra neskausmingas. Esant ilgiau besitęsiančiam paralyžiui yra didelis antrinio konflikto ir kartu šizofreninės konsteliacijos pavojus!

Vienas iš dažniausių antrinių konfliktų yra gydytojų diagnozė: „Jums yra IS ir daugiau niekada nebegalėsite vaikščioti!“ arba panašiai. Dėl jos pacientas akimirksniu patiria nebegalėjimo vaikščioti antrinį konfliktą, kuris paprastai dėl paciento tikėjimo „diagnoze“, kuri buvo neteisinga, bet dėl tikėjimo galutinai prikimba tarsi posthipnotinė engrama, ir todėl pacientas tampa labai sunkiai prieinamas terapijai. Apie 70-80% visų vad. paraplegikų tikriausiai priklauso šiai rubrikai. Tokiais atvejais visada reikia imtis tirti detektyviškai ir tiksliai nustatyti, kada atsirado kuris paralyžius. Daugiau nebegalima visko, ko nesugebama paaiškinti, tiesiog nurašyti paraplegijai arba suspaustoms nervų šaknelėms.

Maža mergaitė patyrė didžiulį DHS, kai jai tarp menčių buvo leidžiama paravertebralinė raupų injekcija. Netrukus po to buvo paralyžiuotos visos keturios vaiko galūnės. Gydytojai klaidingai įtarė auglį stuburo kanale, t. y. nepilną paraplegiją. Todėl konfliktas ir toliau vis laikėsi aktyvus, nes ji nuolat toje pačioje vietoje patirdavo manipuliacijas.

Taip pat ir vaikai, kurie išvysta pasaulį paralyžiuoti, būna gimdoje patyrę sunkų konflikto DHS, kuris ištiko motorinę arba sensorinę žievę.

Dažnai pacientui dėl „IS“ diagnozės pirmasis konfliktas tampa visai nereikšmingas, nes dabar pirmame plane jam yra jo paties liga. Bet dėl antrinio konflikto paralyžius pasilieka ir toliau.

Paralyžius būna dviejų tipų

Motorinis, kurį priskiriame gyrus praecentralis motorinei žievei, ir sensorinis, kurį galime priskirti gyrus postcentralis sensorinei žievei, kuomet čia yra blokuojamas aferentinio laidumo kelias. Konfliktas čia yra baimė nesugebėti pastebėti arba nesugebėti pajausti, t. y. baimė laiku nepastebėti pavojaus, kas gamtoje yra mirtina; tuomet dar ir baimė prarasti kūno kontaktą, arba buvimo paliktam (baimės) konfliktas: buvimo apleistam likimo valiai konfliktas, izoliacijos konfliktas: kontakto nebeturėjimo su šeimos, būrio, gaujos, bandos, kaimenės etc. nariais konfliktas. Šie konfliktai (su DHS) sukelia sensorinį paralyžių.

Jeigu motorinis konfliktas tampa išspręstas, tada smegenų taikinio formos žieduose susikaupia edema. Todėl šioje pcl-fazėje (sveikimo fazėje) motorinė funkcija laikinai atrodo pablogėjusi. Be to, prasideda nekontroliuojami trūkčiojimai. Taip pat visada būna epileptinis priepuolis su raumens traukuliais. Kortikalinės epileptinės krizės, t. y. tos, kurios kyla iš HH smegenų žievėje, gali apimti visą smegenų žievę ir sukelti toninius-kloninius traukulius, liežuvio kandžiojimą, putas iš burnos, plakimą liežuviu etc. Pagal pačią savo prigimtį, epileptinė krizė yra organizmo šoko būsena, kuria stengiamasi išstumti HH intra- ir perifokalinę edemą, nes atitinkamas relės centras dėl per didelės edemos kone uždūsta, kas reiškia, kad jo funkcija yra neužtikrinama. Po šios epileptinės krizės raumens inervacija vėl iš lėto sugrįžta. Epileptoidinė krizė po sensorinio konflikto sprendimo yra absansas, kuris gali tęstis ir per dienas, nebūdamas tikrąja koma. Pacientai pusiau reaguoja kalbinami, gali valgyti ir paskui vėl atgauna pilną sąmonę, visiškai nieko, išskyrus kortizono skyrimą (smegenų tinimui pamažinti), nepadarius.

Kiekviena biologinė specialioji programa turi savo visiškai specifinio pobūdžio ir formos epileptinę krizę. Motorinio konflikto atveju tai, kaip sakėme, yra tipiškas epilepsijos priepuolis; sensorinio konflikto atveju – absansas.

Esama dar ir kitų ligos paveikslų su motoriniais arba sensoriniais sutrikimais: pvz., esant vad. Parkinsono ligai konfliktas tarsi nuolat sprendžiamas, tačiau niekada neužsibaigia. Tuomet kalbame apie „besilaikantį sveikimą“, kas atitinka chroniškai recidyvuojantį konfliktą, tik su kitokiu laiko pasiskirstymu. Kitaip sakant, vyksta nuolatinis sveikimas, kurį tik trumpam pakeičia konflikto recidyvai. Parkinsono tremoras yra sveikimo forma, tiksliau sakant, plaštakų raumenų (negalėjimas ko nors išlaikyti) motorinio konflikto sveikimas. Naktimis pacientas reguliariai vėl susapnuoja savo konfliktą, tik trumpai, bet smarkiai. Sveikimas užima 23 valandas ir galbūt 58 minutes, konflikto recidyvas užima tik 2 minutes, ir vis dėlto šis sveikimas niekada neužsibaigia.

Esant veido parezei, t. y. veido raumenų inervacijos paralyžiui, priežastis visada yra „veido praradimo“ arba „buvimo paverstam kvailiu“ konfliktas. Dažnai jis klaidingai įvardinamas kaip „insultas“. Po konflikto sprendimo veido raumenų inervacija vėl sugrįžta. Čia irgi esama antrinio konflikto pavojaus, kadangi pacientas dėl veido paralyžiaus dabar manosi „(tariamai) praradęs veidą“.

Skirtumas tarp vad. baltojo ir raudonojo insulto yra tas, kad:

baltasis insultas pasireiškia kaip paralyžius esant DHS, paprastai dėl paracentralinio konflikto. Pacientai būna išblyškę, šalti, simpatikotonijoje. T. y. jie būna aktyvaus konflikto fazėje;

raudonasis insultas visada reiškia, kad pacientas jau yra sveikimo fazėje ir paralyžius atsiranda dėl motorinės relės edemacijos. Šiuo atveju HH gali, pvz., būti po žieve baltojoje medžiagoje ir kortikalinę relę perifokaline edema apimti tik laikinai. Pacientai būna karšti, turi smegenų edemą, turi apetitą, gerai ir daug miega, taigi akivaizdžiai yra sveikimo fazėje, t. y. vagotonijoje.

Jutimų sutrikimai, kurie paprastai pastebimi tik tada, kai pacientui kartu būna ir paralyžius, nebūtinai atsiranda dėl HH smegenų žievėje, kaip kad baltojo insulto atveju (aktyvus konfliktas), bet gali kilti ir dėl edemos po žieve, pvz., baltosios medžiagos srityje, ir tada jie yra tik laikino pobūdžio. (Dėmesio: epilepsija).

Dar kartą dėl aiškumo

Paralyžiai = gyrus praecentralis motorinė žievė

Nebeišeina jokia motorinė komanda, kol esama aktyvaus konflikto. Konfliktas čia yra konfliktinė „baimė būti prikaustytam“, baimė negalėti pabėgti arba išvengti.

Jutimų sutrikimai = gyrus postcentralis sensorinė žievė

Užblokuotas aferentinio laidumo kelias. Sensorinės žievės konfliktas yra „baimės negalėti pastebėti arba negalėti pajausti“ konfliktas.

Motoriniai ir sensoriniai konfliktai yra vėžiui ekvivalentūs susirgimai. Jie turi DHS, jie turi Hamerio židinį, jų aktyvaus konflikto fazėje būna simpatikotonija ir sveikimo fazėje būna vagotonija bei smegenų edema. Abejiems aktyvaus konflikto fazėje pasireiškia funkcijos netekimai. Motorinių konfliktų su motoriniais paralyžiais atveju sveikimo fazėje visada matome epileptinį priepuolį, o sensorinių konfliktų atveju – absansą.

Germanische Heilkunde® yra ne tikėjimo doktrina, o pagal gamtamokslines mąstymo kategorijas bet kuriuo metu ir bet kuriuo pasitaikiusiu atveju įrodoma ir atkuriama nauja išsami biologinė žiūra. Pats psichikos, smegenų ir organų mintinis atskyrimas yra tik akademinė fikcija. Iš tiesų visa tai yra viena, ir vienas be kito prasmingai nesuvokiama.

Įrašai ir pasakojimai iš patirties tema

VAIZDO IR GARSO ĮRAŠAI TEMA