diabetes produktbanner 2020

alopatiniai – homeopatiniai – alternatyviniai

Vaistai neva simbolizuoja moderniosios medicinos pažangą arba tai, kas ja laikoma. Daugybei pacientų per dieną skiriama 10 ar net 20 įvairių vaistų nuo visų įmanomų ligų. Gydytojas, kuris neskiria vaistų, nėra tikras gydytojas. Kuo brangesni vaistai, tuo jie atrodo geresni. Visa tai buvo didelis blefas! Kvailiausia, kad žmonės visada tikėjo, jog vaistai veikia lokaliai, kad smegenys su tuo neturi nieko bendra! Iš tikrųjų beveik joks vaistas neturi tiesioginio poveikio organui, išskyrus vietines žarnyno reakcijas, kai nuodai ar vaistai vartojami per burną.

Visi kiti vaistai veikia smegenis ir jų „poveikis“ praktiškai yra toks pat, kokį organiniu lygmeniu sukelia smegenų ar įvairių jų dalių apnuodijimas. Atmetus svaigalus, narkotikus ir trankvilizantus, lieka dvi didelės vaistų grupės:

  • simpatikotonikai – jie didina stresą,
  • vagotonikai – jie palaiko atsigavimo, arba poilsio, fazę.

Pirmajai grupei priklauso adrenalinas ir noradrenalinas, kortizonas ir hidrokortizonas, taip pat tokie, rodos, skirtingi vaistai kaip kofeinas, teinas, penicilinas, digitalis ir dar daugelis kitų. Iš esmės juos visus galima vartoti, jei norima sušvelninti vagotonijos poveikį ir taip sumažinti smegenų edemą, kuri iš esmės yra geras dalykas, tačiau jos perteklius yra komplikacija.

Antrajai grupei priklauso visi raminamieji ir spazmolitikai, kurie didina vagotoniją arba mažina simpatikotoniją. Jie skiriasi tuo, kad smegenyse sukelia skirtingą poveikį.

Pavyzdžiui, penicilinas yra simpatikotoninis citostatikas. Jo poveikis bakterijoms yra nereikšmingas ir antrinis, palyginti su poveikiu galvos smegenų baltosios medžiagos edemai. Todėl jis gali būti naudojamas pcl-fazėje, siekiant sumažinti šią baltosios medžiagos edemą. Tačiau kitose smegenų srityse jis veikia prasčiau už kortizoną.

Tai neturėtų sumenkinti penicilino ir kitų vadinamųjų antibiotikų atradimo svarbos. Bet šis atradimas buvo padarytas remiantis visiškai klaidingomis prielaidomis ir idėjomis. Buvo įsivaizduojama, kad bakterijų irimo produktai veikia kaip toksinai ir sukelia karščiavimą. Taigi, norint išvengti blogųjų toksinų, tereikėjo sunaikinti blogąsias bakterijas. Tai buvo klaida!

Žinoma, toks poveikis turi padarinių ir bakterijoms, mūsų darbštiesiems bičiuliams, kurie laikinai atleidžiami iš pareigų, nes jų darbas – tačiau jau nebe toks dramatiškas – nukeliamas vėlesniam laikui.

Tačiau reikia savęs paklausti, kiek apskritai yra prasminga siekti gydyti gamtoje vykstantį prasmingą sveikimo procesą.

Todėl Germanische Heilkunde® gydytojas nėra nusiteikęs prieš vaistus, net jei jis mano, kad daugumą procesų jau optimizavo motina gamta, todėl daugeliu atvejų jiems nereikia palaikomojo gydymo vaistais. Jei konfliktas trunka neilgai ir dėl to jo masė yra mažesnė, sveikimo metu ypatingų komplikacijų tikėtis neverta. Lieka ypatingi atvejai, kurie gali baigtis mirtimi, bet kuriais dėl medicininės etikos turime ypatingai rūpintis.

Nepaisant to, ateityje ir toliau neteksime pacientų. Tačiau dabar turime tą pranašumą, kad iš anksto žinome, ko tikėtis.

Nors nesumažinome pneumonijos atvejų ją pervadindami bronchų karcinoma (ir pacientai dabar miršta nuo bronchų karcinomos, nes tik pakeitėme „ligos“ etiketę), bet jeigu esant pneumonijai (sveikimo fazei po bronchų-Ca) žinome, kad konfliktas (teritorinė baimė) truko tik tris mėnesius, tai tada žinome, kad pneumoninė lizė (epileptoidinė krizė = EK) paprastai nebus mirtina, net jeigu nebus nieko daroma vaistais. Tačiau jeigu konfliktas tęsėsi devynis mėnesius arba ilgiau, tai tada gydytojas žino, kad čia pneumonijos (plaučių uždegimo) epileptoidinė krizė, jeigu visai nieko nedaroma, yra mirties arba gyvybės klausimas.

Šiuo atveju, pavyzdžiui, simpatikotonikai būtų skiriami anksčiau, tačiau taip pat būtų masiškai naudojamas kortizonas, kas iki šiol nebuvo daroma, ir būtent tiesiogiai epileptoidinės krizės metu, kad būtų išgyventas visada po krizės atsirandantis kritinis taškas.

Be to, iš to logiškai seka, kad atsiradus naujam DHS arba recidyvui, t. y. kai pacientui vėl pasireiškia simpatikotonija, kortizonas iš karto yra kontraindikuotinas. Vis dėlto, kortizoną reikėtų nutraukti ne iš karto visą staiga, o „nepastebimai“ sumažinant per kelias dienas ar savaites. Jei pacientas ir toliau vartos kortizoną, konflikto intensyvumas taps dar stipresnis.

Tačiau taip pat būtų neteisinga dabar pacientui duoti raminamųjų vaistų, nes bet kokie raminamieji tik užmaskuoja vaizdą ir juose slypi pavojus, kad ūmus, aktyvus konfliktas taps poūmiu, besilaikančiu konfliktu, ir pacientas bet kada gali per kitą konfliktą patekti į šizofreninę konsteliaciją.

Jei pacientui pasireiškia, pvz., angina pectoris simptomai, tai sakoma: „Jam reikia skirti beta blokatorių, jam reikia raminamųjų, kad jam nebebūtų krūtinės anginos.“ Tačiau iš tikrųjų gamta sukūrė simptomus tam, kad šis konfliktas (teritorinis konfliktas) būtų išspręstas, o ne tam, kad koks nors medikas ar alternatyviosios medicinos specialistas galėtų imtis dirbti su simptomu ir jį panaikinti. Nes kuo labiau stengiamasi pagydyti simptomus, tuo mažiau pacientas apskritai mato reikalą išspręsti savo konfliktą. Jau neskaitant to, kad tada jis netgi nebejaučia savo konflikto instinktyviai. Vietoje to jam visada paprastai reikia padėti išspręsti savo konfliktą, tada jam iš karto nebebus ir krūtinės anginos – su vaistais ar be jų. Būtent tai ir yra nesąmonė, kad visada manoma, jog reikia dirbti su simptomu, o ne su priežastimi.

Be to, tai pacientui nepadeda, priešingai, netgi yra labai pavojinga, nes jei vėliau dėl tam tikrų aplinkybių pacientas spontaniškai išspręstų teritorinį konfliktą, tačiau konfliktas būtų buvęs aktyvus ilgiau nei 9 mėnesius, tai pacientas miršta nuo širdies infarkto epileptoidinės krizės metu. Iš esmės reikia rūpestingai apsvarstyti, ar žmogus gali išspręsti konfliktą, ar galbūt protingiau instinktyviai nusilpninti teritorinį konfliktą, kaip tai daro gyvūnai (antrasis vilkas), bet daugiau jo nespręsti iki gyvenimo pabaigos.

Taip pat yra visiškai akivaizdu, kad fazėse, kurios viena nuo kitos skiriasi pagal visus įmanomus kūno parametrus, t. y. yra visiškai priešingos, negali „padėti“ vienas ir tas pats vaistas. Apskritai reikia paklausti: ar jis padeda konflikto aktyvioje fazėje, ar vagotoninėje sveikimo fazėje? Tačiau iki šiol į tai dar niekada nebuvo atsižvelgta nė vieno vaisto atveju. Ir visa tai, žinoma, tampa dar sudėtingiau, kai vienu metu vyksta ir galbūt netgi yra skirtingose fazėse keli biologiniai konfliktai.

Pavyzdžiui, podagra – tai aktyvi surenkamųjų vamzdelių karcinoma, t. y. egzistencinis/pabėgėlio konfliktas, ir leukemija, savivertės smukimo konflikto sveikimo fazė; arba bulimija – tai dviejų aktyvių konfliktų, hipoglikemijos ir skrandžio opos, kombinacija.
Taigi kuris vaistas, žirneliai, lašeliai ar milteliai ir kaip, kur ir kokiu būdu čia turėtų veikti? Galbūt pavyksta pašalinti vieną ar kitą simptomą, tačiau apie tikrą medicininį poveikį ar netgi pasveikimą niekada negali būti nė kalbos.

Tas pats galioja ir aukštam kraujospūdžiui, kurį galima dirbtinai sumažinti vaistais, bet kurio paskirtis, pavyzdžiui, esant skysčio konfliktui, yra funkciškai kompensuoti inkstų audinio ertmę, susidariusią dėl nekrozės konflikto aktyviojoje fazėje, kad būtų galima išskirti pakankamai šlapimo ir šlapalo. Tačiau kol konfliktas aktyvus, kraujospūdis taip pat išlieka padidėjęs. Tik išsprendus konfliktą ir susidarius cistoms sveikimo fazėje, kraujospūdis vėl sumažėja savaime, net ir po ilgai trukusių konfliktų, iki pagal amžių tinkamos vertės – ir visa tai be vaistų.

Taip pat visų pcl-fazių atvejais svarbu žinoti, ar simptomai išnyko todėl, kad buvo visiškai pasveikta, ar todėl, kad įvyko naujas recidyvas, kas taip pat sukuria pagerėjimo regimybę. Tokiose pcl-fazėse taikoma ląstelių nuodų pseudoterapija (chemo-„terapija“) nepagrįstai registruoja savo „laimėjimus“ simptomų lygmeniu, nes viso labo, sunkiai apnuodydama visą organizmą, beprasmiškai sustabdo prasmingus sveikimo simptomus.

Tačiau visi vad. alternatyvūs metodai su simptomine medicina turi vieną bendrą bruožą – nesvarbu, ar jie dozuojami homeopatiškai, ar alopatiškai, t. y. ar skiriama daug medžiagos, ar mažai, ar skiriama javainių, ar amalo, ar deguonies, ar skiriama makrobiotinė dieta ar Bacho žiedai, ar dar kas tik įmanoma, visos šios priemonės, kaip tariama, esą veikia simptomus. Iš tikrųjų veikia tik tai, kas veikia per smegenis, o to yra nepaisoma.

Tokie argumentai kaip: „Pone Hameri, negalite išmatuoti sielos“ arba „Ką Jūs turite prieš Bacho žiedus, jie juk veikia per sielą… “ Į juos tegaliu atsakyti: žinoma, kad galiu išmatuoti sielą. Juk matau, kad esant konkrečiam konfliktui, kuris, aišku, yra sielos procesas, žmogaus konkrečioje smegenų vietoje yra atitinkamas židinys ir organe – atitinkamas pakitimas. Šitaip nustačiau, arba apibrėžiau, sielą. Taigi man nereikia jos išmatuoti kiekybiškai, bet šitaip galiu ją gamtamoksliškai įrodyti.

Ir taip pat, aišku, esama ir vad. placebo efekto. Jeigu pacientui vaistą „gražiai įpakuojate“, tai jau vien dėl to veiksmingumas tampa 80%. Tačiau tai nereiškia, kad medžiaga turi kokį nors poveikį, bet tik tai, kad žmonės tuo tiki. Net jei kas nors geraširdiškai padaro pacientui ką nors gero, tai turi tą patį poveikį, nesvarbu, kaip tą procedūrą pavadintume.

Mūsų klaida buvo ta, kad visada manėme, jog turime kažką daryti, pvz., skirti vaistų, nesvarbu, ar didelėmis dozėmis, ar tik vieną molekulę. Tačiau matome, kad 80-90 proc. sergančių gyvūnų pasveiksta savaime – be jokių vaistų.

Be to, reikėtų paklausti ir to, kaip kokiomis nors priemonėmis galima išspręsti konfliktą, jeigu, kaip dabar žinome, tai yra pagrindinis kriterijus. Kaip gi kokiais nors dalykais galėtume sukurti prasmingą gamtos specialiąją programą? Jeigu tai galime, tai duokit šen šiuos dalykus. Tačiau to padaryti mes negalime, tokio dalyko nėra. Taigi tam tikros medžiagos gali turėti sveikimo fazę palaikantį poveikį (palengvinti simptomus), pvz., sirupas nuo kosulio, bet niekada neturi gydomojo poveikio, kaip jis buvo suprantamas anksčiau, nes sveikimo fazė jau prasidėjo nuo pat konflikto sprendimo pradžios.

Germanische Heilkunde® nėra dalinė medicina, kuri galėtų, pvz., apsiriboti konfliktų sprendimu, o komplikacijas perduoti kitoms dalinėms disciplinoms; ji yra visuminė medicina, kuri turi atsižvelgti į visus ligos eigos etapus psichiniu, cerebraliniu ir organiniu lygmenimis.

Germanische Heilkunde® gydytojas taip pat turi paklausą kaip visapusiškai išsilavinęs, žmogiškąją kvalifikaciją turintis „medicinos detektyvas“. Nes ateities terapija yra mažiausiai susijusi su vaistų vartojimu, o daugiausiai su tuo, kad pacientas išmoktų suprasti savo biologinio konflikto ir savo vad. ligos priežastį ir kartu su savo gydytoju kartu surastų geriausią išeitį iš šio konflikto arba jo išvengtų ateityje. Be abejo, toks gydytojas paciento labui panaudotų visas pagalbos galimybes, įskaitant medikamentines ir chirurgines, bet – tik tada, jeigu tai būtina tam, kad nekiltų natūralios sveikimo eigos komplikacijų, ir su ta sąlyga, kad jis tai padarytų pats sau.

Germanische Heilkunde® yra visiškai išbaigta, ji remiasi tik 5 biologiniais gamtos dėsniais – be nė vienos hipotezės; ji buvo verifikuota Trnavos universitete (Slovakija) 1998 m. rugsėjo 8-9 d., o oficialiai patvirtinta 1998 m. rugsėjo 11 d. Taigi, jei norėtume ką nors taikyti, tai turėtų atitikti šiuos Germanische Heilkunde® 5 gamtos dėsnius.

Tačiau jei dar yra žmonių, manančių, kad, pvz., imuninę sistemą galima sustiprinti vaistais, tai galiu pasakyti tik tiek, kad jie nesupranta Germanische Heilkunde®.

„Laimėjimų“ pasiekdavo tiek ankstesnioji aukštųjų mokyklų medicina, tiek ir alternatyvioji. Buvo įsivaizduojama, kad kuo teisingiau parenkami vaistai, tuo šie laimėjimai didesni. Tačiau laimėjimus pelno ne gydytojai, natūropatai, sveikatos praktikai ar kiti terapeutai, bet pirmiausia pats pacientas. Taip pat jis pats užprogramuoja ir savo pralaimėjimą, nes tiek laimėjimas, tiek pralaimėjimas visada būtinai vyksta pagal Germanische Heilkunde® 5 biologinius gamtos dėsnius.

Įrašai ir pasakojimai iš patirties tema

VAIZDO IR GARSO ĮRAŠAI TEMA