tinnitus produktbanner 2020

Mūsuose vyraujančioje aukštųjų mokyklų medicinoje paprastai manoma, kad „liga“ yra „gamtos klaida“,

… vad. „imuninės sistemos“ kolapsas, kažkas „piktybiška“, siekiantis suardyti organizmą, dėl ko prieš ją reikia kovoti ir ją išgyvendinti visomis prieinamomis medicininės-militarinės strategijos priemonėmis. Tad taip pat buvo laikoma, kad vėžys atsiranda dėl nusilpusios „imuninės sistemos“ – kad ir kaip ji būtų suvokiama, šiaip ar taip, kaip savotiška kūno gynybinė armija, – dėl ko piktosios mažosios vėžinės ląstelės arba mikrobai sugeba surasti landą, idant prasiskverbtų į audinį ir išplistų. Ir todėl buvo svarbu mobilizuoti mūsų kūno gynybinę armiją, vad. „imuninę sistemą“, nukreiptą prieš mikrobų ir taip pat vėžinių ląstelių, norinčių mus sunaikinti, užpuolikų kariauną.

Tačiau Germanische Heilkunde® atskleidė, kad „ligų“ anksčiau priimta prasme nėra, o simptomai, kuriuos anksčiau vadinome vad. „ligomis“, yra gamtos „prasmingos biologinės specialiosios programos“, turinčios dvi fazes, ir tariamoji liga kiekvienu atveju yra tik viena iš šių fazių. Visos medicinos kiekviena vad. liga vyksta šiomis dvejomis fazėmis.

Lig tol, nežinodami šių sąryšių, matėme, grubiai imant, 1000 ligų. 500 iš jų buvo šaltos ligos, kurių metu pacientui susiaurėdavo odos kraujagyslės, jis būdavo išblyškęs ir netekęs svorio. Kitos buvo 500 karštų vad. ligų, kurios pasireiškė karščiavimu, išsiplėtusiomis kraujagyslėmis, geru apetitu, bet dideliu nuovargiu. Visos šios tariamos ligos buvo laikomos atskirais „susirgimais“. Jos buvo aprašytos mūsų vadovėliuose ir valstybiniam egzaminui jas turėjome išmokti atmintinai. Dabar žinome, kad visa tai buvo netiesa. Kiekvienu atveju tai buvo tik pusė ligos ir todėl dabar žinome tik, grubiai imant, 500 Prasmingų Biologinių Specialiųjų Programų (SBS), turinčių dvi fazes: 1-oji fazė visada yra šaltoji, aktyvaus konflikto, simpatikotoninė streso fazė. 2-oji, jeigu įvyksta konflikto sprendimas, visada yra karštoji, išspręsto konflikto, vagotoninė sveikimo fazė.

4-asis gamtos dėsnis išrūšiuoja visas vad. ligas pagal jų sąsają su gemaliniais lapeliais, kurie susiformuoja jau embriono raidos pradžioje: vidinis, vidurinis ir išorinis gemaliniai lapeliai. Kiekvieną kūno ląstelę arba organą ne tik galima priskirti vienam iš šių vad. gemalinių lapelių, bet ir su kiekvienu iš šių lapelių yra susieta, priklausomai nuo evoliucinės istorijos, speciali smegenų dalis, konkretaus tipo konflikto turinys, konkreti lokalizacija smegenyse, visiškai konkreti histologija ir taip pat specifiniai gemaliniam lapeliui giminingi mikrobai. Be to, kiekviena SBS taip pat turi ir visiškai specialią Biologinę Prasmę.

grafikas mikrobai 1
Mikroben

Kiekviena infekcija yra sveikimo fazės simptomas

Mikrobus anksčiau supratome tik taip, tarsi jie sukeltų vad. infekcines ligas, ir ši pažiūra atrodė akivaizdi, nes juk vad. infekcinių ligų atveju visada rasdavome ir šiuos mikrobus. Tačiau tiktai šių tariamų infekcinių ligų atveju pamiršome arba pražiūrėjome šią pirmąją fazę. Nes prieš šias tariamas infekcines ligas visada būdavo aktyvaus konflikto fazė. Ir tik išsprendus konfliktą gali šie mikrobai tapti aktyvūs. Taigi jie nėra mūsų priešai, o padeda mums, dirba mūsų paliepimu, mūsų organizmo paliepimu, vadovaujami mūsų smegenų.

Įsivaizduokime mikrobus kaip trijų rūšių darbininkus:

tuos, kurie turi pašalinti šiukšles, (šiukšlininkus) – mycobacterium tuberculosis, kuri, pavyzdžiui, sveikimo fazėje pašalina (vidinio gemalinio lapelio) navikus (vien tik suardo ląsteles!). Čia iš karto norime paminėti, kad mikobakterijos – tokiu pat ritmu, kaip ir senųjų smegenų valdomų endodermos ir (senosios) mezodermos organų navikai – dauginasi jau aktyvaus konflikto fazės metu, tačiau savo darbą atlieka tik išspręsto konflikto fazėje;

tuos, kurie visada užsiima tik vidurinio gemalinio lapelio organų defektais (osteolizėmis, nekrozėmis) – bakterijas, kurias geriausia palyginti su ekskavatoriais, iškasančiais griuvėsius tam, kad būtų galima pastatyti naują namą; tiksliau sakant, tam, kad organizmas galėtų taisyklingai vėl užpildyti defektą (ląsteles suardo ir ląsteles atstato!). Bet čia bakterijos dauginasi vien tik sveikimo fazėje arba po sužeidimų, kurių atveju bakterijų irgi visada būna.

Jeigu „specialiųjų mikrobų“ nėra, tai, žinoma, sveikimo fazė vis vien vyksta, tačiau ne biologiškai optimaliu būdu, pvz., ne hepatitas A, ne B, ne C. Kepenų latakai, kurie taip pat yra iškloti plokščiuoju epiteliu ir esant teritorinio pykčio biologiniam konfliktui pakinta išopėdami, kad dėl didesnio diametro geriau pratekėtų tulžis (=biologinė prasmė), – šiuos kepenų latakus sutinimas tiesiog uždaro. Pasekmė: tulžis kaupiasi, nebegali ištekėti. Jeigu tuo pačiu metu šitaip pakinta daug kepenų tulžies latakų, pacientas pagelsta: icterus, gelta, rudas šlapimas, šviesiai gelsvos spalvos išmatos dėl tulžies pigmento stokos. Bet hepatitą sukelia ne virusai (jeigu jie egzistuoja), kaip mes, protingieji medikai, dėl savo naivumo manėme, o mūsų organizmas jais naudojasi, jeigu jų yra, idant optimizuotų sveikimo eigą.

Juk tai mūsų smegenys visada nustato, kokios rūšies mikrobai, kokį darbą ir kada gali mums padėti atlikti, ir būtent tik konkrečios rūšies, kuriai mūsų smegenys leidžia ten dirbti. Ir lygiai taip pat mūsų smegenų paliepimu šie tariamai patogeniški mikrobai vėl tampa gerybiniais, apatogeniškais mikrobais, kurie pasitraukia į kurią nors mūsų kūno vietą, kur netrukdo, bet kur jie gali bet kuriuo metu, kai jų vėl prireiks, būti reaktyvuoti. O kadangi anksčiau šito nežinojome, tai lig šiol ne tik klaidingai traktavome visas tariamas vad. ligas (SBS), bet ir, žinoma, mums niekada nepavyko pritaikyti teisingo priežastinio gydymo nė vienam vieninteliui pacientui.

Tad kas gi turėtų būti ta imuninė sistema?

Bet jeigu mikrobai buvo ne priešų armijos, o draugų armijos, prižiūrimi ir planingai valdomi organizmo, kaip simbiontai, tai kas tada buvo vad. „imuninė sistema“ – „ląstelių žudikių“, fagocitų, T-limfocitų ir kt. armija, palaikoma serumo reakcijų eskadrono? Arba kitaip: kas liko iš vadinamosios „imuninės sistemos“? Atsakymas: tik faktai, o ne menama sistema. Nes „imuninė sistema“ – šis išplaukęs, neapibrėžtas terminas, kuris naudojamas visur, kaip papuola aktyvaus konflikto ir išspręsto konflikto fazėje, vėžio, sarkomų, leukemijos ar AIDS atvejais, kiaurai kaip papuola visų „infekcinių ligų“ atvejais – anksčiau priimta prasme apskritai neegzistuoja.

AIDS – didžiulė apgaulė

Nusilpusio imuniteto ligos AIDS“ atveju virusams (jeigu jie egzistuoja) ir T-limfocitams taip pat esą tenka lemtingas vaidmuo. Patys ŽIV virusai AIDS sergantiems pacientams niekada nėra randami. Niekas niekada nepastebėjo, kad po vad. ŽIV infekcijos pasireikštų privaloma simptomatika, kaip yra įprasta tymų arba raudonukės atvejais. Taip pat labai keista, kad AIDS“, kuri laikoma virusine liga, esą elgiasi visai kitaip, nei visos kitos virusinės ligos, nes jos visada laikomos pasibaigusiomis tada, kai antikūnių tyrimas tampa teigiamas, t. y. kai „liga“ jau yra įveikta. Savaime suprantama, kad tokius akivaizdžius simptomus visada lydi ir įvairios kraujo bei serumo reakcijos. Bet kadangi jokia specifinė „AIDS“ simptomatika neegzistuoja, plačiai atvertos durys savavališkai medicininei diagnozei:

jeigu asmens ŽIV testas nėra teigiamas ir jis suserga, pavyzdžiui, vėžiu, sąnarių reumatu, sarkoma, pneumonija, diarėja, demencija, grybeline liga, tuberkulioze, karščiavimu, herpesu, įvairiausiais neurologiniais simptomais ar deficitais, tai pagal ankstesnį supratimą visa tai yra visiškai normalios įprastos ligos. Tačiau jei to paties asmens ŽIV testas teigiamas, visos jos iš karto virsta piktybiniais „AIDS simptomais“ (beveik norėtųsi pasakyti „AIDS metastazėmis“), žadančiais skubią kankinančią apgailėtino „AIDS“ paciento mirtį.

ŽIV virusas, kuris neegzistuoja (p. Montagnier, esą atradęs AIDS, 1995 m. duodamas interviu ispanų laikraščiui teigė, kad AIDS viruso dar niekada nėra matęs!), dažniausiai buvo suprantamas taip, kad nukentėjusiuosius nuo „AIDS mirtinos epidemijos“ galiausiai pražudo kacheksija ir panmieloftizė, t. y. jie nebegali gaminti kraujo.

Tą patį procesą aptinkame kaulų vėžio arba, geriau sakant, kaulų atrofijos vėžio, t. y. skeleto sistemos osteolizės, atveju, kurį visada lydi panmieloftizė (anemija) ir su kuriuo susietas konfliktas, priklausomai nuo paveiktosios skeleto dalies lokalizacijos, yra specifinis savivertės smukimo konfliktas. Tokio smukusios savivertės konflikto sveikimo fazėje vyktų kaulų osteolizės atstatymas kaliusu (rekalcifikacija) su leukemijos požymiais. Tačiau „AIDS“ suserga tik tie, kurie žino, kad jų ŽIV testas teigiamas, arba tie, kurie mano, kad taip yra!

Keista, kad dar niekas neištyrė šio stebinančio reiškinio. Taigi visa tai turi būti susiję su psichika. Tiksliau tariant, jeigu žmonės pastebimai suserga tik tada, kai jiems pasakoma, kad jų ŽIV testas teigiamas, tai pats metas įsivaizduoti, kas vyksta psichikoje tokio paciento, kuriam pranešama tokia triuškinanti diagnozė su 50% mirtingumo prognoze!

Lygiai taip, kaip mus visada vertė bijoti vėžio, nes jis esą „piktybinis“, taip mus visada vertė bijoti ir „piktybinių mikrobų“.

Nors epidemijų baimė nėra visiškai nepagrįsta, tačiau taip yra ne dėl mikrobų, o dėl civilizacijos – ir čia vėlgi dėl daugybės mūsų civilizacijos klaidų.

Ar mūsų kūnas pažįsta mikrobus ar jų nepažįsta?

Mikrobų atveju iš esmės yra dvi galimybės: arba visi mikrobai (atitinkamam regionui) yra endeminiai, t. y. juos turi visi, niekas negali įgyti „naujų“ mikrobų, nes juk jau turi visus, kuriuos tame regione galima turėti; arba – „higiena“, izoliacija, skiepais sukliudyti tam, kad žmonės nukentėtų nuo mikrobų ar jų pasekmių, pvz., toksinų etc. Mūsų vad. civilizacija bando eiti šiuo keliu. Gamtoje, gyvūnų arba pirmykščių tautų atveju to praktiškai nepasitaiko.

Taigi dėl vad. „infekcijos pavojaus“, ypač dėl egzotiškų mikrobų, galima pasakyti: kaip mūsų organizmas ar mūsų smegenų kompiuteris neturi programos automobiliams, lėktuvams ar televizoriui, taip lygiai menkai mūsų smegenų kompiuteris yra pritaikytas ir pakeisti vietą per kelias valandas tūkstančiais kilometrų, juo labiau į visai kitą klimato zoną su kitais mikrobais. Tai, kas ten gyvenantiems vietiniams yra visai normalu, nes jie ten gyvena nuo vaikystės ir yra prisitaikę, jokiu būdu nėra normalu mums, svečiams.

Vienas iš pavyzdžių yra mums nepavojingi tymai, kuriais paprastai persergame vaikystėje. Kai tymai buvo įvežti į Ameriką, apgailėtinai mirė tūkstančiai suaugusių indėnų – bet nemirė nė vienas vaikas. Kiekvienas Europos gydytojas žino, kad taip pat ir pas mus pirmasis „užsikrėtimas“ tymais suaugusiesiems gali būti mirtinas. Kita vertus, vaikams jis visada nekenksmingas. Nors virusas (jei jis egzistuoja) perduodamas, tačiau suserga tik tas žmogus arba vaikas, kuris anksčiau pergyveno atitinkamą konfliktą ir dabar yra sveikimo fazėje. Tymų atveju tai yra burnos ertmės arba sinusų konflikto turinys (pvz., „man tai smirda“).

Mūsų organizmas įjungia SBS, o taip pat ir mikrobus, kai to prireikia

Vad. imuninė sistema, kurią įsivaizdavome tarsi mūsų organizmo armiją, naikinančią „piktybines“ vėžio ląsteles ir „piktybinius“ mikrobus kaip didžiulėse kautynėse, šia prasme neegzistuoja. Tai atitinka ankstesnį visišką „ligų“ prigimties nesuvokimą ir visišką nesugebėjimą teisingai įvertinti ir išrūšiuoti daugybę serologinių ir hematologinių faktų bei simptomų.

Mūsų dabartinė aukštųjų mokyklų medicina su savo daugybe neįrodytų ir neįrodomų hipotezių yra viena ištisa klaida, be to, brutali klaida. Nors aukštųjų mokyklų medicinoje nustatėme teisingus tyrimo faktus, pavyzdžiui, kraujo tyrimo, laboratorinių parametrų arba kraujodaros pokyčių etc., arba kompiuterinės tomografijos nuotraukų atveju, tačiau išvados, kurias padarėme, ir jų pagrindu taikytas gydymas buvo visiškai klaidingi. Todėl, pavyzdžiui, vėžio terapijos atveju mirtingumo po 5 metų rodiklis buvo 95 %. Germanische Heilkunde® yra lygiai atvirkščiai, nes čia 95 % yra išgyvenamumo rodiklis!

Griežtai kalbant, „liga“ ta prasme, kaip mus lig šiol mokė universitetuose, neegzistuoja. Manėme, kad tai, ką vadinome „ligomis“, buvo „motinos gamtos“ klaidos, nes esą nusilpo menama „imuninė sistema“ (suprantama kaip mūsų organizmo gynybinė armija). Tačiau „motina gamta“ klaidų nedaro, nebent tai būtų tyčinės tariamos klaidos, kurios taip pat turi prasmę, nors kartais ir su neigiamu šalutiniu poveikiu individui, tačiau didesnės grupės labui.

Įrašai ir pasakojimai iš patirties tema

VAIZDO IR GARSO ĮRAŠAI TEMA