tinnitus produktbanner 2020

Jau 1987 m., kai panikos dėl „AIDS“ kėlimas dar tik ėmė įsibėgėti, savo knygoje „Naujosios medicinos palikimas“ (Vermächtnis einer Neuen Medizin) parašiau, kad AIDS yra mūsų amžiaus didžiausia apgaulė, ir tam turėjau keletą svarių priežasčių!

Pagrindinis argumentas, bylojantis prieš „AIDS“ kaip atskiros „ligos“ buvimą, yra žinios, kurių galima pasisemti iš navikų ontogenetinės sistemos bei iš jos išvestos ontogenetiškai sąlygotos mikrobų (grybelių, bakterijų) sistemos.

Kaip įrodo mano empiriniai tyrimai, atlikti su daugiau nei 15000 pacientų, „piktojo“ viruso, norinčio sunaikinti kūno savigyną, nepriklausomai nuo psichinių ir cerebralinių procesų, t. y. esą taip, kaip mėgintuvėlyje, veikimas yra visiškai neįmanomas, ir jį paneigti labai paprasta.

GŽT (geležinė vėžio taisyklė) teigia, kad kiekviena vad. liga, t. y. gamtos specialioji programa, (ne tik vėžys) kyla dėl DHS (Dirko Hamerio sindromo), t. y. dėl visiškai specifinio biologinio konflikto šoko, kuris tą pačią sekundę už organą atsakingoje smegenų relėje sukelia smegenų kompiuterine tomografija aptinkamą Hamerio židinį ir organe sukelia atitinkamus pakitimus, navikus, paralyžius, funkcijos netekimus etc.

1987 m. mano atrastoje navikų ontogenetinėje sistemoje visi vėžiniai ir vėžiui ekvivalentūs susirgimai yra rūšiuojami pagal jų priklausomybę gemaliniam lapeliui, t. y. pagal tris gemalinius lapelius – endodermą, mezodermą, ektodermą, kurie susiformuoja jau pirmosiomis žmogaus embriono vystymosi savaitėmis.

Kiekvienam iš šių lapelių priklauso evoliucinės istorijos sąlygota speciali smegenų dalis, konkretaus tipo konflikto turinys bei visiškai specifinė histologinė ląstelių formacija.
Ontogenetiškai sąlygotoje mikrobų sistemoje mikrobai vėlgi priskiriami vienam iš trijų gemalinių lapelių, būtent taip:

  • seniausieji mikrobai (grybeliai ir grybelinės bakterijos (mikobakterijos)) yra atsakingi už endodermą, sąlyginai ir už smegenėlių mezodermą, tačiau bet kuriuo atveju už senųjų smegenų valdomus organus, o
  • senieji mikrobai, t. y. bakterijos, yra atsakingos už mezodermą ir už visus iš jos išsivysčiusius organus, o
  • o jaunieji vad. mikrobai, t. y. virusai (jeigu jie yra!), kurie griežtąja prasme nėra tikri mikrobai – nėra gyvos būtybės, yra atsakingi vien tik už ektodermą, arba už didžiųjų smegenų žievės valdomus organus.
grafikas mikrobai 1
Mikrobai

„Atsakingi“ čia reiškia tai, kad kiekviena mikrobų grupė visada „apdirba“ tik tas konkrečias organų grupes, kurios susietos su tuo pačiu gemaliniu lapeliu, t. y. yra kilusios iš to paties gemalinio lapelio.

Išimtis yra tik mezoderminių, smegenėlių valdomų organų „pasienio zona“: juos „apdirba“ tiek (daugiausia) mikozės ir mikobakterijos, tiek (rečiau) bakterijos, kurios paprastai yra atsakingos už didžiųjų smegenų baltosios medžiagos valdomus vidurinio gemalinio lapelio (mezodermos) organus.

Laiko momentas, nuo kurio mikrobams leidžiama imtis „apdirbti“, priklauso ne nuo, kaip lig šiol visi klaidingai manėme, kokių nors išorinių veiksnių, bet veikiau jį nustato mūsų smegenų kompiuteris. Visada tai yra konflikto sprendimo fazės, t. y. sveikimo fazės, pradžia.

 

grafikas dvifaziskumas
Dvifaziškumas

Ligos turi dvi fazes, jeigu konfliktas išsprendžiamas

Ligšiol vad. moderniojoje medicinoje mums buvo žinoma apie 1000 ligų, iš kurių maždaug pusė buvo „šaltosios ligos“, pvz., vėžys, angina pectoris, išsėtinė sklerozė, inkstų nepakankamumas, diabetas etc., o kita pusė – „karštosios ligos“, pvz., sąnarių reumatas, inkstų uždegimas, leukemija, širdies infarktas, infekcinės ligos etc.
„Šaltųjų ligų“ atveju visada nustatydavome, kad mikrobai yra „apatogeniški“, t. y. jie nedaro nieko. O „karštųjų ligų“ atveju visada nustatydavome, kad jie „labai virulentiški“, t. y. visada manydavome, kad jie organą „apniko“ arba užpuolė.
Taigi, manėme, kad reikia mobilizuoti mūsų kūno gynybinę armiją, vad. „imuninę sistemą“, gintis nuo mus puolančių piktųjų mikrobų arba ir vėžinių ląstelių kariuomenės, norinčios mus sunaikinti. Šis vaizdinys buvo klaidingas – visame tame nebuvo ničnieko teisingo. Savo „Naująją mediciną“ turime pradėti visai nuo pradžių!

Kuo visa tai susiję su „AIDS“?

AIDS“ atveju mus domina virusai. Iš mikrobų ontogenetinės sistemos pasiėmėme tai, kad šioje sistemoje virusai irgi turi savo pastovią vietą: jie atsakingi už visus organus, kurie kyla iš ektodermos (išorinio gemalinio lapelio) ir yra valdomi didžiųjų smegenų žievės. Jie „apdirba“ šiuos organus, kaip ir sakėme, vien tiktai sveikimo fazėje. Kartu pasireiškia šie simptomai: vagotonija, paprastai – karščiavimas, tinsta epidermis arba gleivinė, o iš visų gleivinių tinsta vien tiktai plokščiojo epitelio gleivinė! Savaime suprantama, kad tokius akivaizdžius simptomus visada lydi ir įvairios kraujo bei serumo reakcijos.

Kalbant apie „imuninę sistemą“, šį išplaukusį, neapibrėžtą terminą, kuris naudojamas visur, kaip papuola aktyvaus konflikto ir išspręsto konflikto fazėje, kiaurai kaip papuola vėžio, sarkomų ir leukemijos atvejais bei visų „infekcinių ligų“ atvejais, tai ligšiolinį visišką ligų esmės neišmanymą atitiko visiškas nesugebėjimas teisingai įvertinti ir sugrupuoti daugybę serologinių ir hematologinių faktų bei simptomų.

Vad. ŽIV virusas (jo „atradėjai“ jį taip pavadino – „imunodeficito virusu“), jeigu jis egzistuoja, dažniausiai buvo suprantamas taip, kad nukentėjusiuosius nuo „AIDS mirtinos epidemijos“ galiausiai pražudo kacheksija ir panmieloftizė, t. y. jie nebegali gaminti kraujo.

Tą patį procesą aptinkame kaulų vėžio arba, geriau sakant, kaulų atrofijos vėžio, t. y. skeleto sistemos osteolizės, atveju, kurį visada lydi panmieloftizė (anemija) ir su kuriuo susietas konfliktas, priklausomai nuo paveiktosios skeleto dalies lokalizacijos, yra specifinis savivertės smukimo konfliktas.

Tokio smukusios savivertės konflikto sveikimo fazėje vyktų kaulų osteolizės atstatymas kaliusu (rekalcifikacija) su leukemijos požymiais.

Jeigu sergančiajam „AIDS“ visai netikėtai pavyksta atkurti savo savivertę, tai tada aukštųjų mokyklų medikų rankose jis patenka „nuo vilko ant meškos“ ir jį iki mirties apdoroja chemine pseudoterapija.

Išsamumo dėlei turėčiau išvardyti daugybę argumentų prieš „AIDS“, tačiau šioje trumpoje apybraižoje tai neįmanoma. Norėčiau įvardyti tik keletą, kurie man atrodo svarbūs.

Niekas niekada nepastebėjo, kad po vad. ŽIV infekcijos pasireikštų privaloma simptomatika, kaip yra įprasta tymų arba raudonukės atvejais.

Patys ŽIV virusai AIDS sergantiems pacientams niekada nėra randami.

T-limfocitams „įgyto imunodeficito sindrome AIDS“ esą tenka lemtingas vaidmuo, tačiau „viruso fragmentą“ fagocituoja esą tik vienas iš 10 000 tų limfocitų – viruso, kurio pilnų egzempliorių „AIDS“ pacientuose apskritai nėra.

Kadangi jokia specifinė „AIDS“ simptomatika neegzistuoja, plačiai atvertos durys savavališkai medicininei diagnozei: jeigu asmens ŽIV testas nėra teigiamas ir jis suserga, pavyzdžiui, vėžiu, sąnarių reumatu, sarkoma, pneumonija, diarėja, demencija, grybeline liga, tuberkulioze, karščiavimu, herpesu, įvairiausiais neurologiniais simptomais ar deficitais, tai pagal ankstesnį supratimą visa tai yra visiškai normalios įprastos ligos. Tačiau jei to paties asmens ŽIV testas teigiamas, visos jos iš karto virsta piktybiniais „AIDS simptomais“ (beveik norėtųsi pasakyti „AIDS metastazėmis“), žadančiais skubią kankinančią apgailėtino „AIDS“ paciento mirtį.

Taip pat labai keista, kad „AIDS“, kuri laikoma virusine liga, esą elgiasi visai kitaip, nei visos kitos virusinės ligos, nes jos visada laikomos pasibaigusiomis tada, kai antikūnių tyrimas tampa teigiamas.

Tačiau svarbiausia čia yra faktas, apie kurį visi tyrėjai užsimena tik prabėgomis, tačiau dar nė vieno jis nepaskatino imtis kokių nors veiksmų: „AIDS“ suserga tik tie, kurie žino, kad jų ŽIV testas teigiamas, arba tie, kurie mano, kad taip yra!

Keista, kad dar niekas neištyrė šio stebinančio reiškinio? Žinome ištisas tautas, kuriose 100 proc. yra „ŽIV teigiami“ ir kurioms nieko neatsitinka. Šimpanzės, nors jų ŽIV testai teigiami, niekada nesuserga nė vienu iš simptomų, kuris būtų panašus į „AIDS“.

Taigi visa tai turi būti susiję su psichika. Tiksliau tariant, jeigu žmonės pastebimai suserga tik tada, kai jiems pasakoma, kad jų ŽIV testas teigiamas, tai pats metas įsivaizduoti, kas vyksta psichikoje tokio paciento, kuriam pranešama tokia triuškinanti diagnozė su 50% mirtingumo prognoze!

Tad ar mūsų gydytojai yra tokie bedvasiai, kad lig šiol nė vienas iš jų nesugebėjo įsivaizduoti, kas vyksta tokio paciento, brutaliai pastatomo priešais tokią triuškinančią diagnozę, viduje?

Pacientas juk nežino, kad jam tik dumia akis. Vargšas žmogus tai priima už gryną pinigą, juo labiau, kad visas šis teatras jam suvaidinamas tikrai profesionaliai!

Įrašai ir pasakojimai iš patirties tema

VAIZDO IR GARSO ĮRAŠAI TEMA